Dalyvavau dviejuose Ievos Amalos organizuojamose stovyklose. Be jokių lūkesčių, tiesiog norėjau pabūt su savim, kitomis moterimis, atitrūkt nuo rutinos, galiausiai pailsėt.

Galiu pasakyt, kad po stovyklos, mano gyvenimas pasikeitė, aš, gavusi labai stiprų ir nuoširdų palaikymą, paskatinimą, pradėjau eiti savo keliu, padėdama kitiems žmonėms gyti. Esu labai dėkinga visų pirma Ievai ir kitoms moterims už sukurtą erdvę ir atmosferą, kurioje jaučiausi visiškai saugi būti savo procese.

Buvimas, be jokių kaukių, statusų, vertinimų gydo ir įkvepia gyvenimui atvira širdimi. Meilėje pirmiausia su savimi ir aplinka.

Savaitgalį ekstatiškai šokau, glosčiau kitas moteris ir pati buvau jų glostoma, dalyvavau ritualinėje pirtyje su dula, nuoga maudžiausi upelyje, praktikavau pažeidžiamumą, verkiau, raudojau, kvatojau, vėl verkiau, garsiai ir daug dūsavau, kol galiausiai įsileidau į vidų tikrą ir galingą, viską pripildančią malonumų dvasią.

Malonumas ateina iš leidimo sau būti visokia ir seserystės žaizdos gydymo. Mums reikia kitų moterų, kad drauge išgyventume ne konkurenciją, ne lyginimąsi, o gyjimą. Neįmanoma patirti svaiginančių malonumų ieškant jų tik išorėje. Jei jūsų gyvenimas tuščias it dykynė, jei nejaučiat gyvenimo džiaugsmo, labai gali būti, kad tiesiog ilgitės savo sielos sesių.

Po šio savaitgalio aš truputį pagijau. Kiekviena moteris buvo man mama, močiutė, sesė, vedlė, įgalintoja ir įkvėpėja. Esu laiminga ir dėkinga. Stengsiuosi ir pati burti tokias seserystės praktikas, nes pagaliau suprantu, kad viskas many nuostabiai dera: ir galinga meilė, ir galingas protas.

Ieva kaip vedlė, žynė, budintoja, įgalintoja ir erdvės laikytoja yra vienas didžiausių stebuklų, nutikusių mano dvasiniame kelyje. Esu dėkinga iš visos širdies.

Esu dalyvavusi Ievos kursuose ir stovykloje. Labai sunku tiksliai apibūdinti žodžiais kas vyksta kursų metu ir stovyklose. Vyksta stebuklai! Ieva yra ta vedlė, kurioje rasi ir mamą, ir sesę, ir draugę, ir mokytoją, kuri tave palaikys visapusiškai, atiduodama visą savo širdį. Dėka Ievos išmokau sukurti ryšį su savo fiziniu kūnu, suprasti energijas ir pajausti nežemiškų potyrių. Sukurti stiprų ryšį su motina gamta, to pasekoje jausti gamtą, augalus taip kaip būčiau jų dalis. Įgalinau savo ciklą, pamėgau gyventi pagal ciklą, laukti savo mėnulio dienų ir jas švęsti. Atradau daug įvairių praktikų, kurios mane veda, laiko už rankos kiekvieną dieną! Padeda išeiti iš pastrigimų, pajausti kūną, komunikuoti su juo. Kai sudalyvavau Ievos stovykloje, patyriau stiprų dvasinį augimą, kuris dar labiau išlaisvino, sustiprino pasitikejimą Visata, Dievu! Pažinau kas yra tikra seserystė, kokia stiprybė glūdi moteryse, ir kaip ji išlaisvina, kai mes esame kartu visiškai atvėrusios savo širdis!

Kokia nuostabi patirtis buvo sudalyvauti tavo vedamoje stovykloje. Važiuodama neturėjau konkrečių lūkesčių, daugiau norėjau pajausti, kas tai yra moterų ratas. Atvažiuodama galvojau klausimą vieną, o atvažiavus, pati save nustebinau su tuo, ką pasakiau. Rodos, per stovyklą išgrioviau vidinę sieną, skyrusią mane nuo suvokimo, kokie gausos klodai pas mane glūdi. Dabar gerokai lengviau kapstytis savo viduje ir pastebėti dalykus, kurių anksčiau nemačiau, net negalvojau apie tai! Ir taip smalsu, kur visa ši savęs pažinimo ir atradimų kelionė mane nuves. 

Stovykloje atradau, ką buvau pamiršusi ir ko ilgėjaus, bendrystę nuogame atvirume. Dėkoju tau už tai, kad kvieti mus ir vedi. 

Apie stovyklas daug visko prisiskaičius ir nuomonių visokiausių, na negi tai kažkas čia tokio, ko su draugėm neaptarsi, ar draugių neturi ir pan., protas skalambijo savo melodiją, kad ko aš čia trenkiuos. Širdis mane čia šaukė ir dėkoju sau, kad atvažiavau. O ir savim didžiuojuos, kad apie tai galiu pasakoti dabar be susimažinimo, nes prieš atvažiuojant buvo sunku pasakyti, kur važiuoju ir kas tai. 

Kiekvienai, kuri širdimi jaučia, kad nori, bet protas siaučia, siunčiu padrąsinimo glėbį.